I.
Buvo vasaros vidurys. Saulė nepaliaujamai kaitino žemę, pievose retkarčiais užklysdavo vos jaučiamas vasaros vėjelis, kuris išjudindavo karščio nualintą ilgą pievų žolę, kurioje vartėsi du žmonės. Pabėgę į laisvę kvepiančias pievas, atitrūkę nuo pasaulio pievoje, apimti gyvuliškos aistros, jie bandė kūniškai pažinti vienas kitą. Mergina tamsiais, ilgais iki liemens, netvarkingais ir lengvais, garbanotais plaukais; ryškiomis topazo spalvos akimis ir putliomis lūpomis glėbesčiavosi su tamsaus gymio, juodaplaukiu, vešliais antakiais vaikinu. Abu pusnuogiai vartėsi atokioje vietoje nuo miestelio. Vaikinas sau leido rankas laikyti, po atsegta merginos liemenėle, ant jos krūtinės. Mergina nieko nesakė, tiesiog grubiai siurbėsi į jo lūpas, o tai varė jį iš proto. Užvaldytas aistros vaikinas norėjo nutempti jos liemenėlę nuo kūno, tačiau tai pajutusi mergina atšlijo nuo jo lūpų. Jis suprato, kad tai įspėjimas, jog tai jam draudžiama, tačiau šįkart nusprendė nepaisyti jos taisyklių. Antras bandymas ją apnuoginti buvo taip pat nesėkmingas: mergina savo gležnomis, grakščiomis rankomis jį stūmė šalin nuo savęs. Vaikinui tai nepatiko, nes tai buvo jau ne pirmas jo bandymas, tačiau visi baigdavosi toje pačioje vietoje. Jis pakėlė savo tamsias, it anglis, akis, pažiūrėjo į jos surauktus antakius ir gašliai pražiotas putlias lūpas ir dūsaudamas paklausė:
- Nagi, kas yra? - tuo metu suskambėjo merginos mobilusis. Ji pašoko nuo žemės ir ėmė raustis drabužių krūvoje ieškodama savo telefono.
- Klausau, - atsidusdama atsiliepė.
- Kur esi? Norėčiau susitikt, - kito telefono gale kalbėjo dar vienas vaikinas.
- Aš esu kaime, pas senelę.
- Jei nesi užsiėmusi, tai gal galiu atvažiuoti tavęs pasiimti?
- Žinoma.
- Puiku, būsiu už pusvalandžio. Iki.
- Iki, - mergina baigusi pokalbį puolė sagstytis savo liemenėlę, paskubomis, iš drabužių krūvos, ištraukė trumpą, ploną, baltą suknelę ir vilko ją ant savo kūno.
- Ei, kas skambino? Kur susiruošei? - žėrė klausimus vaikinas, ką tik turėjęs ją savo glėbyje.
- Skambino mama, turiu greit grįžti namo, - melavo ji.
- Bet, Goda, vėl?! - sutrikęs klausinėjo.
- Pauliau, - priėjusi apsivijo aplink jo kaklą ir dar kartą jį gašliai pabučiavo, - kitą kartą, - šūktelėjo lengvu judesiu bėgdama per pievas ir rankose laikydama šviesiai melsvus batelius.
Paulius stovėjo ir stebėjo ją bėgant. Stebėjo jos šokolado spalvos odą, kurią išryškino lengva, balta suknelė; tas nepaklusnias garbanas besiplaikstančias vėjyje. Jis vis dar užuodė jos stiprų, moterišką kvapą. Jis vis dar jautė jos lūpas ir dabar jis troško jos labiau, nei anksčiau. Paulius jau ne kartą bandė ją pamiršti, ne kartą bandė ją įskaudinti, ne kartą prisiekė ją paimti prievarta ir pribaigti kai sužinodavo, jog ji būdavo su kitais, tačiau jis buvo per menkas atsispirti jai. Jis pats ne kartą buvo su kitomis, tačiau per šitiek laiko jos pakeisti nesugebėjo nei viena: nei profesionalios prostitutės, nei nekaltos merginos, nei jo žmona.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą