II.

Taip, Goda Pauliui buvo ne tik geidžiamiausia mergina, bet ir jo sielvarto, skausmo, pažeminimo ir liūdesio šaltinis. Ji priversdavo jį jaustis menkaverčiu vyru, tačiau jis vis tiek visada grįždavo pas ją. Paulius net ir labai norėdamas nebūtų įstengęs pamiršti Godos, nes kiekvieną rytą pabudęs, veidrodyje, matydavo nedidelį randą, kuris jam nuolat primindavo ją. Tas randas buvo jo kūno vieta, kurią jis mylėjo labiausiai, nes tai buvo Godos darbas. Nors jo vešliame antakyje nedidelis randas jam buvo Godos išdavystės ženklas, jis jį dievino. Kai kaskart Paulius laikydavo apglėbęs Godą, jis džiaugdavosi. Džiaugėsi, kad tą kartą, kai parvertęs ant žemės ją smaugė Goda išsitraukė raktą iš savo kišenės, iš visų jėgų smogė jam į antakį ir įrėžė tą randą. Jis buvo laimingas, nes tada ji išsigelbėjo, o kartu išgelbėjo ir jį, nes gyvenimas be Godos, jam būtų buvęs pats didžiausias pragaras. Paulius vis dar tebestovėjo pievoje. Tačiau pajutęs, kad yra vienas pamažu ėmė rengtis ir lėtu žingsniu ėjo namo.

Goda parbėgusi į senelės namus, griebė mažytį lagaminą ir ėmė grūsti į jį savo rūbus, šaukdama:

- Aš išvažiuoju namo, - greit pripildžiusi lagaminą ji skrodė lauk per duris, kol nepabiro močiutės klausimai. Tačiau išbėgusi ji vis tiek girdėjo močiutės nuostabą:

- Vaikeli, na kur tu dabar? Aš jau pagaminau tau pietus, - kalbėjo Godos senelė.

Dabar Goda lėtu žingsniu, vilkdama savo lagaminą, ėjo asfaltuotu keliu ir dairėsi bandydama įžiūrėti jai skambinusio vaikino automobilį, tačiau jo dar nesimatė. Mergina ėjo toliau, jusdama nepakeliamą karštį ir ant kūno išsiskiriančius prakaito lašelius. Pravažiuojantys ir dulkių kamuolius sukeliantys automobiliai vertė ją dar labiau prakaituoti, tačiau galiausiai horizonte pasirodė sidabro spalvos kabrioletas. Jis vis ryškėjo fone, kol visiškai sustojo prie merginos. Goda įmetė savo lagaminą ant galinės sėdynės ir įšoko į automobilio saloną.
- Sveikutė, brangioji! - džiaugsmingai šuktelėjo vaikinas, kuris sėdėjo vairuotojo pusėje.
- Labutis! - išsišiepusi pasisveikino Goda. Dabar ji galėjo būti savimi. Jai jau nebereikėjo būti nepasiekiama kokete, tobula anūke ar dar kuo nors. Važiuodama automobilyje su Laurynu Goda jautė didžiulę laisvę, o tai jai ir buvo svarbiausia.
- Taigi, kokie vėjai tave atnešė pas mane? - paklausė Goda.
- Noriu kur nors išvažiuoti, su kuo nors atsipalaiduoti, o tu idealus variantas, - Laurynas žavingai pažiūrėjo šypsodamasis į Godą ir mirktelėjo, - panele, Goda, ar jus domintų savaitgalis prie jūros? - jau žinodamas atsakymą paklausė.
- Oho koks šmaikštuolis. Juk žinai, kad domina, - švelniai kumštelėjo į šoną Laurynui.

 Besišnekučiuodami ir vienas kitą kumštelėdami jie važiavo link jūros. Ši jų kelionė buvo kaip ir visos kitos - persmelktos laisve, atvirumu ir didžiuliu artumu. Goda iškėlusi rankas dainavo: "Rytoj skrisim, šiandien būnam. Būnam čia ir dabar...", o Laurynas garsiai juokdamasis iš jos manevravo kelyje, sukdamas vairą tai į dešinę, tai į kairę. Abu kvatodami pagaliau pasiekė savo apsistojimo vietą - nediduką, baltą namelį, prie kurio jau buvo girdėti jūra. Laurynas išėmė savo ir Godos lagaminėlius ir nunešė vidun, o Goda leidosi bėgti per kopas, link jos dievinamos jūros. Goda bėgo mėgaudamasi kiekviena smėlio smiltele, kiekvienu vėjo prisilietimu ir saulės spinduliu. Ji nesustodama bėgo tiesiai į jūrą, atkreipdama visų žmonių dėmesį. Pajutusi jūros vandenį, skalaujantį jos kojas, ji sustojo ir atsigręžusi į krantą stebėjo, žaibišku greičiu parbėgantį Lauryną. O jis priartėjęs lengvu judesiu persimetė Godą per petį ir nėrė į jūrą. Išnėrę, iš banguojančios jūros, kvatodami jie tarsi sustabdė laiką: visi aplinkiniai sustojo ir tiesiog spoksojo į juos, tačiau po keletos sekundžių gyvenimas vėl ėjo toliau. Jie vis dar šelmiškai siautė šokinėdami per jūros bangas ir pripildydami jūros pakrantę juoko. Kol visiškai netikėtai Laurynas leptelėjo:
- Išsiskyrėm su Aida, - nurimęs ir rimtu veidu pranešė Godai.

I.

Buvo vasaros vidurys. Saulė nepaliaujamai kaitino žemę, pievose retkarčiais užklysdavo vos jaučiamas vasaros vėjelis, kuris išjudindavo karščio nualintą ilgą pievų žolę, kurioje vartėsi du žmonės. Pabėgę į laisvę kvepiančias pievas, atitrūkę nuo pasaulio pievoje, apimti gyvuliškos aistros, jie bandė kūniškai pažinti vienas kitą. Mergina tamsiais, ilgais iki liemens, netvarkingais ir lengvais, garbanotais plaukais; ryškiomis topazo spalvos akimis ir putliomis lūpomis glėbesčiavosi su tamsaus gymio, juodaplaukiu, vešliais antakiais vaikinu. Abu pusnuogiai vartėsi atokioje vietoje nuo miestelio. Vaikinas sau leido rankas laikyti, po atsegta merginos liemenėle, ant jos krūtinės. Mergina nieko nesakė, tiesiog grubiai siurbėsi į jo lūpas, o tai varė jį iš proto. Užvaldytas aistros vaikinas norėjo nutempti jos liemenėlę nuo kūno, tačiau tai pajutusi mergina atšlijo nuo jo lūpų. Jis suprato, kad tai įspėjimas, jog tai jam draudžiama, tačiau šįkart nusprendė nepaisyti jos taisyklių. Antras bandymas ją apnuoginti buvo taip pat nesėkmingas: mergina savo gležnomis, grakščiomis rankomis jį stūmė šalin nuo savęs. Vaikinui tai nepatiko, nes tai buvo jau ne pirmas jo bandymas, tačiau visi baigdavosi toje pačioje vietoje. Jis pakėlė savo tamsias, it anglis, akis, pažiūrėjo į jos surauktus antakius ir gašliai pražiotas putlias lūpas ir dūsaudamas paklausė:

- Nagi, kas yra? - tuo metu suskambėjo merginos mobilusis. Ji pašoko nuo žemės ir ėmė raustis drabužių krūvoje ieškodama savo telefono.

- Klausau, - atsidusdama atsiliepė.

- Kur esi? Norėčiau susitikt, - kito telefono gale kalbėjo dar vienas vaikinas.

- Aš esu kaime, pas senelę.

- Jei nesi užsiėmusi, tai gal galiu atvažiuoti tavęs pasiimti?

- Žinoma.

- Puiku, būsiu už pusvalandžio. Iki.

- Iki, - mergina baigusi pokalbį puolė sagstytis savo liemenėlę, paskubomis, iš drabužių krūvos, ištraukė trumpą, ploną, baltą suknelę ir vilko ją ant savo kūno. 

- Ei, kas skambino? Kur susiruošei? - žėrė klausimus vaikinas, ką tik turėjęs ją savo glėbyje.

- Skambino mama, turiu greit grįžti namo, - melavo ji.

 - Bet, Goda, vėl?! - sutrikęs klausinėjo.

- Pauliau, - priėjusi apsivijo aplink jo kaklą ir dar kartą jį gašliai pabučiavo, - kitą kartą, - šūktelėjo lengvu judesiu bėgdama per pievas ir rankose laikydama šviesiai melsvus batelius.

Paulius stovėjo ir stebėjo ją bėgant. Stebėjo jos šokolado spalvos odą, kurią išryškino lengva, balta suknelė; tas nepaklusnias garbanas besiplaikstančias vėjyje. Jis vis dar užuodė jos stiprų, moterišką kvapą. Jis vis dar jautė jos lūpas ir dabar jis troško jos labiau, nei anksčiau. Paulius jau ne kartą bandė ją pamiršti, ne kartą bandė ją įskaudinti, ne kartą prisiekė ją paimti prievarta ir pribaigti kai sužinodavo, jog ji būdavo su kitais, tačiau jis buvo per menkas atsispirti jai. Jis pats ne kartą buvo su kitomis, tačiau per šitiek laiko jos pakeisti nesugebėjo nei viena: nei profesionalios prostitutės, nei nekaltos merginos, nei jo žmona.